Jėzus buvo suimtas, teisiamas ir nukryžiuotas mirties bausme.
– Jis buvo mušamas, tyčiojamasi ir verčiamas nešti savo kryžių į kalną, vadinamą Golgota.
Ten Jis buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė.
Jo paskutiniai žodžiai buvo kupini meilės, atleidimo ir pasitikėjimo Dievu.
Kaip mes, kaip “krikščionys”, net suformuluojame savo burnas, kad šią dieną įvardintume kaip “gerą” dieną?
Jis nuėjo melstis ir bendrauti su Savo Dangiškuoju Tėvu, kad pasitartų su Juo, ką daryti Getsemanės sode. Neįsivaizduoju tos diskusijos turinio kaip mama, nes nenorėčiau aukoti savo vaiko, žinodama tuometines žmonijos sąlygas ir šiandien matydama, kad nelabai kas pasikeitė. Jėzus paaukojo savo gyvybę, tikėdamasis, kad mūsų žmogiškumas taps tuo, ką mūsų Kūrėjas įsivaizdavo, tada įsivaizdavo, suprojektavo, sukūrė ir įkvėpė gyvybės. Jėzus buvo “Didžiosios Dvasios” misijoje! Jis neketino, kad Jo darbas būtų institucionalizuotas ir iškreiptas iš “Tiesos apie tai, ko Jis mokė ir kuo gyveno. Jis atėjo su DEI+ žinute! Jis savo tapatybėje buvo būtybė, kuri atstovavo įvairovei! Jis siekė atkreipti dėmesį į tai, kad tarp mūsų visų reikia turėti teisingumą.
Jėzus negalėjo būti atviresnis ir prieinamesnis visiems, kurie siekė Jo meilės ir užuojautos, būti Jo gyvenimo kelionės dalimi. Žinau, kad Jėzus yra su mumis “Dvasioje”, bet jei Jis būtų čia, “Kūne”, kurį aš jam rimtai patariau pasilikti Dangiškojoje karalystėje, kol mes susivienysime, nes “vieną kartą tikrai užteko aukos, Jis būtų buvęs visas kovoje už Teisingumą ir parodęs mums, kaip gyventi gailestingumo ir meilės gyvenimą. Jėzus buvo besąlygiškos Radikalios Meilės “Šventoji Dvasia”, ir Jis savo žmogišku pavidalu tikriausiai turėjo akimirkų tame sode, kad galėjo tiesiog pasakyti “pamiršk tai, ši kova už tavo ir žmonijos sielų šventumą yra ant tavęs”.
Jis galėjo tiesiog išgelbėti save nuo mirties agonijos ir būti savarankiškas bei abejingas pasaulio vargams. Vietoj to Jis leidosi būti naudojamas kaip Tikėjimo, Meilės ir Vilties simbolis visos žmonijos išpirkimui. Jis padarė aukščiausią auką ir kokį tikrą dėkingumą davėme, kad parodytume, jog gauname Jo žinią, kad sąmoningai stengiamės gyventi pagal Jo principus ir vertybes ir kad kasdien stengiamės vaikščioti ne krikščionybės, kaip sistemingos institucinės sistemos, šviesoje, bet kaip autentiški “Kristaus” pasekėjai, laikantys “Kristaus Dvasią” kaip mūsų kelrodį, kad galėtume vaikščioti po šį pasaulį ir paveikti šį pasaulį taip, kaip Jis tai darytų.
Jį išdavė kažkas, kas, jo manymu, Jį mylėjo ir suprato Jo paskirtį žemėje. Jis buvo pakabintas ant kryžiaus ir susižadėjo su dviem vagimis, kurie kabėjo abiejose Jo pusėse. Jis negėdino jų ir neteisė jų, nes žinojo jų sudužusių sielų turinį. Tą dieną jie bendravo su Juo, kabėdami ant tų kryžių ant tos kalvos, žinomos kaip “Golgota”, kuri simbolizavo mirties egzekucijų vietą. Net ir tada, kai jie kabėjo ant to kryžiaus, po vieną iš abiejų Jėzaus pusių, pokalbis prasidėjo kaip kova už jų sielas. Įdomu tai, kad Jessusas nesipriešino Jis suteikė jiems erdvės “sugrįžti pas save ir tada pačiu maloningiausiu būdu Jis jiems pasakė: “Iš tiesų sakau jums, šiandien jūs būsite su manimi rojuje”. Ar mes siūlome vienas kitam tą pačią meilę ir malonę?
Šią dieną – šį “Didįjį penktadienį” – laikau “Atpirkimo ir atskaitomybės diena”. Aš tai matau kaip “dėkingumo dieną”, kad “Šventas nuolankių priemonių žmogus” daugiau nei prieš 2, 029 metus mylėjo mus, visą žmoniją, atstovaudamas kiekvienai tautybei, gyvenimo sričiai ir gyvenimo sąlygoms, meilę, tokią plačią ir besąlygišką, kad Jis paguldė savo gyvenimą, kad išlaisvintų mane. Aš vaikštau toje šviesoje!
