“Nevesk mūsų į pagundą,
Bet išgelbėk mus nuo blogio”

Kai kalba “Dvasia”, aš “Klausyk ir daryk”!
Na, “Dvasia” pažadino mane anksti šį rytą…
“Nevesk mūsų į pagundą, bet išgelbėk mus nuo blogio”! Žinau, kad tai yra “Viešpaties maldos” eilutė, bet iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl tai atėjo per mane ankstyvą ryto šviesą. Nebuvo galimybės to ignoruoti, nes jis vis stiprėjo. Nežinojau, kaip tai pritaikyti tinklaraštyje, bet paskui vis jaučiau žodžius, ir žinutė tapo aiškesnė. Mes gyvename audringame pasaulyje, kuris pripildo mūsų sielas baimės ir abejonių, ir “Didžioji Dvasia” nori, kad žinotume, jog esame atvesti į iliuziją, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti blogiui, kuris yra vykdomas, kad per pagundą atsisakyti savo sugebėjimo susidoroti su “blogiu” įrankiais, kurie yra įterpti į mūsų sielą.
Tai gana paprasta ir nors tam reikia darbo ir atkaklumo, kai galime pakelti savo sąmonę ir gyventi savo sielos tapatybėje. Mes žinome, kad turime gyventi “šiame pasaulyje, bet nebūti iš šio pasaulio”. Mes būsime gundomi, suvilioti, užpulti ir apgauti, kad esame bejėgiai, bet mes nesame bejėgiai!
“Didžioji Dvasia” kviečia mus nesusigundyti…
Gyvenkite baimėje-
Atsisakykite VILTIES-
Slėpkite mūsų gebėjimą mylėti-
Atmeskite mūsų kvietimą būti užuojauta-
Tegul teisingumas patenka į kurčias ausis, nekalbėdamas tiesos-
Paslėpkite mūsų dovanų lobius, kurie gali išgydyti sužeistą žmoniją.
Tegul šio iliuzijų ir prieštaravimų pasaulio aplinkybės vagia mūsų DŽIAUGSMĄ.
Pamiršk grožį, kurį ši planeta mums suteikė, kad sujungtų mus su Tavimi.
Pamiršk, kas mes esame, kam priklausome ir kaip giliai ir giliai Tu mus myli
Pagalvokite, kad buvome apleisti ir apleisti, nes ten, kur mes esame, Tu esi ir visada būsi.
Pamirškite, kad niekada nesame vieni, “gyvendami patys”, ateiname į šį pasaulį su angelais, kurie mus supa, veda ir saugo. Mūsų darbas yra nesusigundyti palikti tą “Šventąją Šviesą” ir pakliūti į spąstus būti “iš pasaulio”, o ne “pasaulyje”. Likite savo nubrėžtos sielos stiprybėje ir tvirtybėje.
Leave a comment